banjaku

Tai, ką sužinojau šiandien

Ir žiurkiams kartais skauda…

Anime Naitsu 2010, OMOSHIROI DA YO!

Sėdžiu salėje… Po kojom žvelgiu į Mini-Lapių savartyną, pritrupėjusius sausainius, puodelius vyno ir arbatos, ausyse girdžiu iš džiaugsmo (ir žinoma iš pagiringos agonijos)  spiegiančius bendražygius, bei šiaip niekuo dėtus, kalbančius nusidėjelius.  Akys pilnos smėlio, beveik varva, bet aš nepasiduodu – čia atėjau atšvęsti ilgiausią metų naktį… o taip, tai visai ne Joninės. Tai kur kas daugiau… TAI ANIME NIGHTS 2010!!!

Gerai, pripažįstų – esu geek’as . Man 20, o aš visa dar žiūriu animaciją. 21 valandą Kauno Romuvos kino salėje prasidėjęs anime maratonas apšilimui pateikė filmą, kurio kurėjai, kaip minėjo renginio organizatoriai, visiškai nesiprausia ir ko gero šiaip yra nemenkai nušokę nuo gyvenimo. Tai Satoši Kono (Santoshi Kon) “Perfect Blue”. Šizoidis, siurealistinis šedevras buvo pats tas, kad susuktų galveles pusėj sėdinčių  (na tai pusėj, kuri susisukti smegenims neturėjo kitų būdų, jei suprantate apie ką aš ), t.y. kad daugelis dalyvių pradėtų mąstyti japoniška logika, kas yra visiškos logikos nebuvimas, šiek atsipalaiduotų prieš dar didesnius rytietiškus marazmus. Taigi pusantros valandos stebėjimo ir nė minutės supratimo, kas buvo stebima…

Kuomet  “Absoliutaus Liūdesio” dozė jau injektuota, po kurios dalis žiūrovu pakilo į padebesius, o dalis pripažino, kad po seanso, ko gero nuvyks pasitikrinti galvos, renginio vedėjai mesteli antrąji epizodą – Uširo Šindži (Ushiro Shinji) “Straight Jacket”, kurį renginio vėdėjams, mano menkute asmeninę nuomonę, labiau vertėjo pristatyti kaip “Shit Happens”. Fimukas iš serijos  -  (robotai + žmonės) * pora kamehamių – superinė istorija + neblogas piešimas = visiškas absurdas , arba ne mano skoniui tinkantis Ragnarok + Chrno Crusade mišinys. Praėjus pusvalandžiui, aš tiesiog užmerkiau akis, ausis užkimšau dviem garsiakalbiais ir laukiau pabaigos…

Po kurios – plojimai…
- JAU BAIGĖS? Ačiū Dievui!, – sumekenu aš, nes žinau, jog dabar ilgoji pertrauka, per kurią puikus japoniško karo meno Kendo parodomasis aktas ir begalės idiotiškų, bet velniškai smagių, konkursų (iš kurių beje keli mano draugai sugebėjo išpešti naudos ).
Ką gi, laikas pramankštinti skrandį (žinoma, kad ne kūną, nes mano sedynėje nelabai ir buvo tos vietos gerai pasiražyti), mestelėjus į jį keletą bananų ir šlakelį šiltų sulčių. Gaivus oro gurkšnis išėjus į Romuvos kiemelį, kuriame daug kalbų ir dar daugiau juoko, susitikimas su senais gerais draugais, su kuriais susipažinau vos prieš kelias valandas, staigi proto medicija ir pasiruošimas kitam perliukui  – Hosodo Mamoros (Hosodo Mamoro) “One Piece: Baron Omatsuri and the Secret Island”.
Komercinis, bet visgi tinkantis tokiam vakarui, kurio metu galva jau jaučiasi pusiau mirusi. “Viena Dalis” – filmas kupinas daug šmaikčių, “vanpysiškų” ir supratimo nereikalanjančių (drįsčiau teigti, net žmogiškam supratimui prieštaraujančių) epizodų. Žodžiu, pats tas.

Antra valanda nakties… Salėje daug prunkštimo, taip pat garsų, primenančių meldimosi rytiniam sušiui (kurie, mane velniškai erzino), ir pirmosios aukos – pirmieji smigę samurajai, bei jų geišos…
…neilgam taip, nes 2:30, beveik sklandžiai vykstančiam renginiui pateikiamas naktinis šedevras - Nagahama Hirošio (Nagahama Hiroši)  “Detroit Metal City”! Komiška istorija apie jauną ir gyvenime tarp pragaro ir dangaus pasimetusį vaikinuką Neigiši Sauči, kuris menkoje savo egzistencijoje sprendžia sudėtingą dilemą – prisipažinti mylimai merginai meilėje ar tiesiog ją išprievartauti (atsiprašau vyresniųjų konservatorių, supraskit viską juoko forma ). Istorija, kuriai neliko abejingų, ką bylojo ir plačiai žiūrovų atmerktos akys, nukarę žandikaulia bei iš skausmingo juoko kenčiantys veidai. Bobos – mergaitės, paršai – stilingi vaikinukai, prievarta – meilė, gitaros barškinimas dantimis – mielų berniukų barškinimas kumščiais, muzika apie meilę ir grožį – pragaro METALAS, METALAS, METAlas, Metalas, Meta…, M……………………………………………………..

O daugiau aš nieko neprisimenu – miegojau. Pabudęs kūnas jautėsi kaip pervažiuotas traukiniu, velniškai skaudėjo kaklą (matyt, dėl mano keistos miegojimo pozos) užtat miglotoje galvoje sukosi tik kelios mintys - kaip velniškai gera ir smagu man buvo. Na žinoma, nepasakosiu aš jums apie šiokias tokias technines “Naitsu 2010″ problemas, nepasakosiu ir apie šiokį tokį nusivilimą neitin maloniu šalčiu sėdint… Nes kam tai rūpi, kuomet buvo patirta tiek daug gero ir malonaus! Bet maratonas dar nesibagė – viskas tik prasidėjo…

Kas tau sakė….

…žiema baigės, ji prasideda tiktai….

Falšo advokatas

Kone tradiciniais metodais susuktas Jodžiro Takito (Yojiro Takito) rytietiškasis “Išvykimai” (Departures) – tai kažkas tarp mūsų sąžinės, supratimo ir profesionalaus falšo, kuri iš esmės galima pavadinti papraščiausiu dirbtinimu. Kaip tai paaiškinti – skaitykite toliau…

Ar teisinga jaustis garbingu, kuomet valai klozetus guminėmis pirštinėmis, išblizgini kiekvieną apdergtą kampelį ir žmonės, vietoj to, kad nuoširdžiai padėkotų, spjauna tau į veida ir rėkia “Žėk tulikų valytojas!”. O ar teisingai elgiasi tie, kurie į akis tėškę tokius žodžius, užeidami į viešąjį tualetą abstulbsta ir mintyse sau kartoja “Tvarkinga. Matosi, kad čia ne Viljampolės turgus…”. Tapačiai “valytojui”, jaučiasi ir pagrindinis filmo herojus Daigo Kobajašis (Masahiro Motoki), kuris ištiesų yra, kur kas baisesnės profesijos atstovas – žmogus padedantis supusiam lavonui, prieš išrūkimą pro kaminą, atsisveikinti su artimaisiais visu savo gražumo. Kitaip tariant, violančelistas pagal profesiją, Daigo dirba lavonų paruošimo mirčiai agetūroje (kurios pavidinimo ištiesų nebeatmenu). Bėda, kad nors netikėtai gautas darbas ir yra puikiai apmokamas, nei Kobajašio žmona, nei artimieji jo visiškai nevertina. Atvirščiai – laiko dirbantįjį tikra giminės gėda, rakštim. Misteris Daigo pradeda sunku ir skaudų kelią į savo garbės ir orumo išlaikymą. Žmona Mika (Ryoko Hirosue), sužinojusi tikrąją vyro profesiją jį palieka, o iš klientų pusės pagyrų, dėl profaniško paruošio krematoriumui metodo, Kobajašis taip pat retokai sulaukia. Visgi, keli lemtingi įvykiai priverčia aplinką pakeistį požiūrį į, iš pirmo žvilgsnio, žeminantį Daigo Kobajašio užsiėmimą.

Tęsiame, quiz’a. Jeigu neegzistuotų ir tualetų valytojai, šiukšlių išvežėjai ir kiti panašūs asmenys, ar mes galėtume kiekvieną dieną džiaugtis tvarkinga aplinka, ar galėtume pasigirti – štai, koks gi gražus ištiesų šis mūsų kampelis: ir praeiti galima tvarkingai, ir svečiui nebaisu parodyti. Tai kodėl gi tuomet intelektualai dažnai juokiasi iš tokių profesijų atstovų, užlipdydami jiems etiketes – girtuoklis, tinginys, taip nieko gyvenime ir nepasiekęs padugnė. Juk tie patys intelektualai ir vadinami taip, nes neva geba kritiškai mąstyti? Deja, matyt filmo autoriai norėjo priminti mums, kad intelektualas – indvidas, skirtantis žmones pagal asmenybę, o ne pagal profesiją… Tai, kodėl gi pavadinau “Išvykimus” dirbtiniu kinu? O gi, kaip ir atliekamas priešmirtinis ritualas, taip ir vaidyba, šiek tiek formali: reikiamoj vietoj pakreipiama galva, reikiamoj vietoj nuskamba juokas, reikiamoj vietoj, atsirada nenatūraliai profesionali liūdesio ar laimės emocija. Bet juk kartais ir falšas padeda atskleisti giliausius išgyvenimus, tiesa? Svarbu, kad tai nebūtų Hanna Montana ar Transformers tipo dirbtinumas … 10/10

Kaip parašyti gerą knygą?

Heh, įtariu, apsigavote – aš jums neišduosiu didžiosios kūrybinio manipuliavimo paslapties. Heh, įtariu apsigavau, aš ir pats nežinau atsakymo, tik deduosi žinąs…

Nusprendęs perskaityti lietuvių mokytojos pasiūlytą Giedros Radvilavičiūtės “Suplanuotos akimirkos” – sulaužiau du tabu: pirmą kartą savo noru perskaičiau moters kūrybą (priešiškumas, susiformavęs po J. K. Rowling ir Noros Roberts) ir pirmą kartą aprašau lietuvių autorių (nuostata susiformavusi “iš principo” ). Gal rituosi? O gal mokausi? Visgi, buvo verta…

Paversti kasdienybę nekasdienišku išgyvenimu – “Suplanuotų akimirkų” moto. Vakar Giedra dar gulėjo ligoninėje, apie vaikus diskutavo su Janę ir kitomis palatos moterimis, šiandien ji jau naktinėja, mąsto apie mirusių bomžų kūnus, kurių ji apskritai nė karto nematė, bei skaudžiai išgyvena savo eseistikos “subobiškėjimą”. Rytoj savo nuoskaudomis ji dalinsis su draugėmis, kurios apart patrauklių ir praktiškų diedų, reliai daugiau nieko ir nenori matyti. 15 skirtingų gyvenimo etapų, savotiška parabolė, kurios viršūnę (kaip šį periodą vadina pati G. Radvilavičiūtė “Klimaksas”) užgrobęs vienas iš žmogiškųjų faktorių – viduramžio krizė. Trikdantis, nenuspėjamas ir nevaldomas viduramžio lūžis (Ačiū Aukščiausiajam, man dar toli…). Etapas, kuomet esminė filosofija tampa pesimizmas ir nusivylimai… į kurios talentinga filologė sugeba pažvelgti tikrai originaliai. “Nėr vyrų neverk”, “Klimakso periodo parkas”, “Ūmi infekcija – persikėlimas į kitų žmonių gyvenimus” – tai tik dalis istorijų, paremtų autorės erudicija, kurių skambūs ir (auto)ironiški apibūdinimai tobulai atspindi prasmę. “Yra žmonių, kuriems į sceną lipti patinka. Jie tai daro su įkvepimu. Aš – nekvėpuodama. Jiems tas procesas panašus į rojų. Man – į pragarą”. Savotišku nepasitikėjimu, atsiribojimo šydu persmelkta knyga itin orientuojasi į svarbiausią pragmatizmą – ar naująją kūryba pirks, ar ji bus įdomu ir, apskritai, ko reikia best-seleriui? Kokio tave reikalauja aplinka, kuomet nori būti mylimas? Ko reikalauja, ko nereikalauja, bet galiu drąsiateigti “Suplanuotos akimirkos” – moteriško nuoširdumo, “su protu” įvelto falšo, idėjos ir meno mišinys.

“Mergos. Pasakysiu baisų dalyką. Mano eseistikos kokybė krinta. Aš netik kad iki garsiųjų eseitų nebepritraukiu. …aš iki savęs pačios nebepritraukiu” – kiek tiesos yra šiose autorės eilutėse? Nesvarbu. Svarbu yra tai, ką sugebėjau gauti – kaip išmokyti testą juoktis ne iš skaitytojo, o kartu su juo?

Ištrauka iš autorės pokalbio su vyru:

“Jis man rimtai, kaip visada logika, ne emocijomis pasirinkdamas prioritetus, atsakė: “Žmonai būsiu buvęs blogas, tėvynei – geras”. Prisiminiau A. Čechovą ir atsakiau “Jei žmonai tau neištikima, džiaukis, kad ji išdavė tave, o ne tėvyne.”

Rašyk tiesą -  ir bus juokinga, jausk  – ir bus įdomu. 7/10

P.S. “Radvilavičiūtė? Tai toks Parulskis, tik su sijonu.”

Piemenų hipių pseudoizmai

Devyyyni! Taip, berods, jau devintas vakrietiškojo samurajaus Harukio Murakamio (Haruki Murakami) romanas išleistas Lietuvoje. “Mylimoji Sputnik” – tai kažkas tarp meilės, santykių, egzistencializmo filosofijos ir murakamiškumo. Gaila, bet visi paminėti motyvai – tai tik “kažkas“, trumpiau tariant pseudo – neišbaigti bandymai. Na gal tik murakamiškumas (pavadinkim jį netipiniu siurealizmu, su literatūrinės bei muzikinės erudicijos prieskoniu) čia kaip ir savo vietoje… Bet visa kita…

“Būdama dvidešimt dvejų, pavasarį Sumirė pirmą kartą įsimylėjo. Meilė buvo nuožmi kaip beribę lygumą skrodžiantis tornadas.” Sumirė įsimylėjo moterį. Sumirė buvo liesbietė. Ši netipinė būtybė jau senokai peržengusi dvitešimtmečio slenkstį ir metusi studijas, bando tapti rašytoja. Ne betkokia, žinoma, ne, Sumirė “nebobiška”, jai neužtenka tik gražiai papliurpti, jei reikia minties, idėjos… žinoma, gražioje formoje. Bet ką kalbėti apie originalų, naudingą filosofavimą, kuomet sava patirtis dar visiškai menka, o pati esi išrinktoji – būti vieniša, atskirta ir nelaiminga. Vis dėlto, net ir tokie, iš pažiūros, menki žmogučiai sutinka sau tinkamų partnerių. Ir netik sekso, bet ir bendravimo (uh, tikrai murakamiška!). Sumirė turi artimą ir vienintelį širdies draugą, eruditišką jos minčių šifruotoją ir korektorių, vardu K. (Kas per? Vėl Kafka!?).  K. intravertiškas bei jaunas pradinukų mokytojas ir visa “Mylimoji Sputnik” pasakojama jo lūpomis. Jis iki ausų įsimylėjęs Sumirę (kuri taip pat, jam yra vienintelė tikra draugė), bet net ir suvokęs, netipinę “rašytojos” orientaciją, pasakotojas į tai reaguoja gana mąsliai ir šaltai – ko gero, taip ir turi būti. Visgi, mįslingi gyvenimo poslinkiai priverčia mokytoją susimąstyti ir kone palyginti savo gyvenimą su kosmosu ir jo objektais, kas priveda prie, matyt, vienos geriausių H. Murakamio kūrybinių paralelių – “Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais.”.

Ką? Iš kur tokios išvados, kam jos tinka, ką turėtume daryti, kad išvengtume sputniškumo? Jei autorius ištiesų norėjo kažką pasakyti iki galo – hmz, žinau, kad neturiu jokios teisės taip išsireikšti – tuomet jis nieko ir nepasakė (ačiū Aukščiausiajam, už subjektyvę poziciją blogosferoje dar nieks negavęs į galvą. Ar gavęs, :/?). Arba aš neviską supratau. Taip, ko gero neviską supratau. Gal tas mano išrėžimas – “PSEUDO”, kiek ir per drąsus. Na, bent jau skaityti “Mylimoja Sputnik” buvo velniškai malonu. Vien tik dėl to, kad iki šiol negaliu pamiršti H. Murakamio “Avies Medžioklės” – statau 7/10.

Šaltai…. Bandom….

Iš dabartinių bendraklasių išgirdęs, jog per etikos pamokas jie veizėja psichologine estų dramą “Klasė” (Klass), sugalvojau ir aš pažiūrėt, kas gi čia per velnias. Žinoma, filmo tikslą ir miglotą scenarijų žinojau iš ankščiau, bet to, ką teko pamatyti, švelniai tariant, nesitikėjau. Tai, ką sukurė Ilmaras Ragas (Ilmar Raag) toli gražu nepavadinčiau kino šedevru. “Klasei” labiau tiktų kitokia etiketė – masiškai veikiantis moralas.
Kas paauglystėje nebuvo išgyvenęs patyčių, išjuokimo ar net fizinio smurto? Kad ir kokioj barikados pusėje buvote (kietuolis ar mėmė) “lazdavojimąsi”, tikriausiai, vistiek esate patyrę (veikiau, svarstytinas tūrėtų būti klausimas “Ar priešinotės?”). Bet kas būna, kuomet tyčiotis stačiai pradeda visi klasė. Visa visa, tik tu vienas pats iš savęs nesityčioji. Ironiška. Taip atsitiko pagrindiniam filmo herojui Džozefui (Pärt Uusberg), iš pažiūros visiškai nekaltam “moksliukui”. NE! Jis kaltas, Džozefas, kaltas, jis kvailas, nes norėjo tapti kompiuterių dizaineriu, jis bukas, nes neklausė karininko tėvo nurodymo “Tikras vyras turi priešintis, net prieš visą gaują!”, o ir šiaip jis visiškas asilas, nes visi taip galvojo, tiesa? Tai va, bet netikėtai, vienas vaikinukas, vardu Kasparas (Vallo Kirs), iškrėtęs Džozefui labai žeminantį juokelį (kokį, nesakysiu :]), susipranta – chebra, kažkas čia ne taip, kodėl mes iš jo šaipomės? Jis mums, ką nors padarė? O gal Džozefas net jaučia ir, chebra, mes žudom jį iš vidaus? Žodžiu, Kasparas susiprato. Visgi, arkliagalvių bandos (supraskit, čia tie, kurie užsiėmė kankinimu) smegenims ir vedliui Andersui (Lauri Pedaja), matyt, nepakako nuovokumo, suprasti tokių sudėtingų metafizinių ir psichologinių išmąstymų, juk jam dar tik 17… Kasparas pradeda ginti Džozefą, o, pačio Kasparo žodžiais, tai vekiau ne principo, bet “Garbės reikalas”. Garbės, kuri vyrų pasaulyje yra neginčijama – žeminsies, tai būsi žeminamas. Tai kaip Leonido Donskio išnagrinėti “Lietuvio kompleksai”, kuriuos ištiesų galima pritaikyti kiekvienam paaugliui. Deja, Kasparas ir Džozefas, menkos skruzdelės, prieš klasės dramblį, kuris pradeda trypti jau du asmenis. Mokytojai, kaip akli to nemato, nes, žino, gerai besimokantys visada liks teisūs (koks teisingas požiūris, juk vienas iš didžiausių žemintojų ir buvo geriausias klasės mokinys!), tėvams, artimiesiems akys taipogi išdurtos, net atimta klausymo dovana. Taigi, istorija tęsiasi…

…Praėjo valanda, žiūrovas jau pakankamai įsijautė į herojų vaidmenis ir, žinoma, būtent, dabar reikia mestelti “bajerį”, kad dalis žiūrinčių tiesiog išgriūtų, na o vis dar sėdintys pradetų mygčioti. Patyčios peržengia ribas…

Hmz, bandžiau rašyti šį įraša šaltai – nepavyko. Po tokių filmų emocijas nuslopinti tiesiog neįmanoma, tai lyg bandymas sugauti lenkiančią musę japoniškomis ryžių lazdelėmis. “Klasė” – moralas ne paaugliams, kai kurie jaunuoliai šio filmo net nesupras, veikiau pasakys, kad “jis buvo žiauriai nesveikas ir žiauriai žiaurų žiauriausias”, “Klasė” – moralas tėvams ir mokyklai, kuri prieš tokias problemas užsimerkia, užsidengia ausis ir palaiko tik “gerai besimokančius”. Prisipažinsiu, aš irgi neblogai mokausi, bet aš irgi tyčiojausi… Ačiū Dievui, mane tada nuramino geru bizūnų. Kaip filmui 8,5/10.

K. susiprato. Tęsinys

Tęsiam tyrimą. Kaip išsikapstyti iš proceso? Neįtikėtinai sunku? Tuomet kaip gyventi, kad būtūm laimingas? Sunku? Na, pasistengti juk verta… Franco Kafkos (Franz Kafka) 1926 metų “Pilis”.

Šį kartą paslaptingojo K. nuotykiai tęsiasi pilyje. Skirtingai nei “Procese”, K. čia visai kitas, tik abiejų kūrinių pagrindinius veikėjus sieja bendras architepas – surasti laimingo gyvenimo išeitį. Būtent, galbūt net netiek ieškoti, kiek surasti. Užsieniečiui Jozefui K. pasiūlomas intriguojantis matininko darbas, neaiškiame Pilies kaimelyje. Bet vos tik šis svetimkūnis pasirodo kancialiarinės visuomenės voratinklyje (supraskit Pilies kaimelyje), nieko nelauktą tamstą K. viena po kito seka nesusipratimai. Tai jis užmigdamas tvarto šieno kupetoje, apkaltinamas jog elgiasi neteisėtai, tai matininko atvykimo nepripažįsta kai kurie vietinio kaimo gyventojai, tai netikėtai paiškėja, jog joks matininkas piliai apskritai nereikalingas. Bet ar keli iš pirmo žvilgsnio idiotiški netikėtumai, gali sutrukdyti žmogui įsivelti į vietinio gyvenimo intrigas? Kaimelyje išbuvęs vos kelias dienas K. netik kad spėja įsimylėti ponų smuklės patarnautoją Frydą, bet ir per kelias minutes ją įtikiną, jog ši mergina tiesiog sukurta būti jo žmona. Lyg Pilies teritorijoj viskas būtų pagreintinta n kartų, tiek jausmai, tiek veiksmai, tik matininko darbovietės procesas vis vilkinamas ir vilkinamas, ir vilkinamas. Bet tamstai Jozefui, tai jau neberūpi, viskas ko jam dabar reikia, tai gauti buvusio Frydos meilužio Klamo sutikimą (gal veikiau reiktų teigti – palaiminimą), vesti merginą. Visgi, čia ir vėl netikėtumas – Klamas – rimtas pilies raštininkas, pokalbis su juo negali būti suplanuotas, veikiau tai yra laimės, nei teisingai suplanuoto gyvenimo reikalas. Kaip ir gyvenime, neįtikėtina pasiekti laimę, kai tyčia bandai jos siekti, bet kuomet nesugebi pasinaudoti gauta proga – tai jau kaltink tik save. Auksinė taisykle “Teisingu laiku, tiesingoje vietoje”. Bet, kaip sukurti aplinką, kad būtų nesunku pastebėti tokias progas? Teigia F. Kafka, kaip tikras dzenbudistas (nors jis toks nebuvo ), niekados neturėk išankstiniu nuostatų, nekurk santykių iliuzijų ir egocentriškai nemeluok, visų pirma, pats sau.

“Pilis” – tai, ko gero painiausias ir tuo pačiu ilgiausiai branditas F. Kafkos kūrinys. Visgi, esu įsitikinęs, kad jį būtų sunkoka suprasti, jei neesate skaitę autoriaus novelistikos – “Pilis”, tai savotiškas pavienių ieškojimų apibendrinimas, nors ir nepabaigtas, bet už šią spragą ne ką mažiau sumenkęs kūrinys. Tenka pripažinti, skaityti buvo sunkiau ir mažiau įdomu, nei “Procesą”, bet net ir keistas “Pilies” stilius toks, lyg gyvenimas – nykus, fatališkas, painus,  skausmingas, žodžiu, absurdas. Kodėl F. Kafka norėjo, kad neišleistoji jo kūryba būtų sudeginta? Atsakysiu klausimu (žinoma, neesu tuom tikras, pataisykit jei suprantat geriau). Kam papildomai varginti ir taip pavargusius žmones-skaitytojus, kai viskas jau ir taip pasakyta (išleistuose autoriaus kūriniuose, žinoma)? Dievas yra, išmokime priimti laikiną jo malonę. 10/10

P.S. Nežinau ar tai bent kiek nors siejasi su Kafkos kūryba, bet mintis tikrai gera – “Viskas, ką tu padarei, tai tik pasakei tiesa, bet yra žmonių, kurie tos tiesos nenori priimti”. Vadinas, gali egzistuoti ir protingas diletantas?

Akira Yamaoka

Sekdamas Antano pavyzdžiu ir aš numesiu dainelę, kuri į viršų, per gerle, per oda ir per siela, sukelia jausmus. Lengedinis Silent Hill serijos kompozitorius Akira Jamaoka (Akira Yamaoka) ir Tokyo Game Show 2009 pasirodymas:

K.

Žinodamas, jog Franco Kafkos “Metamorfozė” nėra geriausias šio XX a. genijaus kūrinys, o juo labiau įsitikinęs pastarosios novelės nepagrįstumu (jei suprantate, ką turiu omeny), nusprendžiau, jog noriu suprasti, kodėl gerbiamas tamsta nusprendė, kad vabalėjimas yra vienas iš gyvenimo trukdžių, neleidžiančių asmeniui pasiekti laimės. Visų pirma supažindinsiu su “diagnozę”, kurią F. Kafka savo nuovokumu pabandė nustatyti žmonėms ir jų pasaulio tvarkai. 1914 metų “Procesas”.

Eiliniam nežymaus banko tarnautojui Jozefui K., vieną eilinį rytą netikėtai metamas, visiškai ekstraordinarus kaltinimas. Visa bėda, kad kaltinimas ištiesų nėra pagrįstas, ar konkretus, niekas, būtent niekas, net nežino už ką šis vargšas darbininkas yra kaltinimas. Visgi žemosios instacijos į tai visiškai nekreipia dėmesio, o tik vykdo nurodymus – pasakyta nuteisti, reiškia nuteisti. Pasakyta pasmerkti, tai ir daroma tai be jokio pasigailėjimo. Ir kadangi tikrasis likimas sprendžiamas tik teisminiu nutarimu, iki to laiko tamstai K. iškeliamas ilgas ir velniškai painus procesas. Bet skirtingai, nei pvz. tikrame kaltinime, ponas K. visai nėra suvaržomas, jis ir toliau dirba, veikiau bando dirbti, menką, bet gerai apmokamą banko tarnautojo darbą, toliau susitikinėja su moterimis, toliau tuščiu žvilgsniu žvelgia į gyvenimą. Bet kaltinimas visgi lieka kaltinimu, taigi tamsta Jozefas natūraliai jaučia baimę ir didelį poreikį išsikapstyti. Taip procesas atsiskleidžia visu savo gražumu. Jozefas K. viena po kitos lanko žemesnęsias teismo instancijas, praktiškai be jokių konkrečių atsakymų, apart jau šimto karto girdėto, jog esi kaltas ir nėra reikalo ieškoti kažkokios išeities, nes arba jos nėra, arba niekas nežino kaip ją rasti. Bet K. nelinkęs pasiduoti, jis ir toliau ieško. Bevaisės ir vis labiau painėjančios paieškos, priveda tamstą tiek prie kvaištelėjusio tapytojo Titorelio, kuris teigia, žinąs kaip bent jau teoriškai išvengti bausmės, tiek prie įtartino advokato, kuris dedasi esąs aukštesniojo teismo patikėtinis. Bet viena pažintis visgi suteikia K. galimybę susidaryti apie procesą, jei taip galima pasakyti, kiek aiškesnę nuomonę. Tai pokalbis su katedros klebonų, kurio dieviškas (na, lyg biblijinis) pasakojimas (nesitikėkit, neatskleisiu) itin artimas K. situacijai. Žodžiu sviestas sviestuotas, tas nelemtas procesas, jokių aiškių motyvų, jokio aiškaus išsivadavimo, jokios galimybės nugalėti absurdą.

Graudi, bet matyt tiksli ta F. Kafkos absurdo pasaulio diagnozė. Negalime nugalėti likimo, likimas neklausia mūsų, norime mes netikėto gimtadieninio pokšto ar nenorime, jis tiesiog daro, taip, kad nereiktų prieštarauti, ar kaltinti likimą, jei netyčia po ratai papuolė mūsų mylimas šuo, ar gulėdami lovoje susilaužėme koją. Bet teigia šis Nuovoka (turiu omeny Kafką), kad galbūt iš dalies ir galime palenkti likimą savo naudai. Turime du pasirinkimus: auštesnįjį, kurio visgi nežinome kaip pasiekti, bet netikėtai sužinoje, tūrėtume amžiams tapti laimingi, ir žemesnįjį, kuris pasmerkia ir nežino pasigailėjimo. Ir vėlgi, kad ir kaip liūdna šiuo metu žmonės esame gilioj duobėj, o vat kaipgi tikėtis saulės jau bandoma atsakyti kitame F. Kafkos šedevre “Pilis” (kurio, tačiau, dar iki galo neperskačiau). Taigi laukite tęsinio. Na, o “Procesui”, bent jau man niekas, apart neįtikėtinai sudėtingo išmąstymo, žinoma, kurį savo jėgomis vargu ar būčiau supratęs iki galo, niekas daugiau neužkliuvo – 11/10.